Autorės kūrybinis braižas sąmoningai tolsta nuo tradicinio kaimo romantizavimo ar paviršutiniško sentimentalumo. Jos darbuose fiksuojama nepagražinta, tikroji paveldo nykimo realybė – fizinis materijos dūlėjimas, erdvės tuštėjimas ir laiko tėkmės pėdsakai, kuriuos provincijoje palieka gilūs demografiniai pokyčiai. Kiekvienas kadras tampa objektyviu liudijimu apie architektūrinį identitetą, kuris negrįžtamai traukiasi iš fizinės erdvės.
Esminis Ūlos Strusevičiūtės metodas – darbas išskirtinai su analogine fotografija. Kūrėja tikslingai išnaudoja cheminių procesų specifiką: išreikštą juostos grūdą, optinius suliejimus bei gilų, prislopintą spalvinių tonų kontrastą. Šis lėtas, koncentruotas fotografavimo būdas leidžia ne tik dokumentuoti architektūrines formas, bet ir suteikti vaizdams stiprų taktilinį pojūtį, vizualiai artikuliuojantį laikinumo, izoliacijos bei užmaršties temas. Kūrėjos ieškojimai apjungia geografinį bei istoriografinį nuoseklumą su gilia egzistencine pajauta, fiksuojant negrįžtamus kraštovaizdžio pokyčius.