Projekto misija: kultūrinės atminties ir tapatybės išsaugojimas

„Senieji Lietuvos namai“ – tai fundamentalus, nuo 2006 metų nuosekliai vystomas vizualinio tyrimo projektas, skirtas nykstančiai Lietuvos kaimo medinei architektūrai ir regioniniam kultūriniam kraštovaizdžiui dokumentuoti. Remiantis griežta dokumentine metodika ir išskirtinai analoginės fotografijos technikomis, šis archyvas fiksuoja negrįžtamus paveldo erozijos procesus, atskleisdamas gilų laikinumo ir istorinės melancholijos svorį. Tai sisteminga vizualinė studija, veikianti kaip tvari kultūrinės atminties saugykla, kuri materialiąją provincijos praeitį paverčia nepakeičiamu dokumentiniu liudijimu ateities kartoms bei paveldo tyrinėtojams.

Kaimo transformacijos: dokumentuojant prarastą laiką

Šio projekto aktualumą lemia sparti Lietuvos kaimo vietovių transformacija ir demografinis nykimas. Jaunimui masiškai migruojant į didmiesčius, kaimo gyvenvietės praranda savo funkcinį ir socialinį pagrindą, o tradicinė architektūra tampa nebereikalinga ir nebeišlaikoma. Senstantys ir apleidžiami namai nyksta fiziškai, kartu ištrindami svarbius regioninio identiteto bei kultūrinio kraštovaizdžio fragmentus. Projektas „Senieji Lietuvos namai“ atlieka esminę dokumentavimo funkciją: sistemingas nykstančių sodybų fiksavimas leidžia sukurti vizualinį archyvą, kuris liudija šį istorinį virsmą. Tai – ne tik meninis tyrimas, bet ir svarus indėlis į Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimą, užtikrinantis, kad šiandienos demografinės tendencijos netaptų priežastimi prarasti dalį mūsų tapatybės be jokio pėdsako.

Juostinė fotografija kaip metodologinis ir konceptualus pagrindas

Sprendimas projektui „Old Houses of Lithuania“ pasirinkti išskirtinai analoginę fotografiją yra grįstas ne retrogradiška nostalgija, o giliu metodologiniu bei konceptualiu suderinamumu su pačiu tyrimo objektu. Šis raiškos būdas įprasmina esmines projekto filosofines ašis ir užtikrina vizualinio pasakojimo vientisumą:

Materialus tapatumas ir laiko erozija: Juostinė fotografija yra fiziškai kintanti medija, kurios emulsinis paviršius, kaip ir dokumentuojami senieji mediniai kaimo namai, tiesiogiai patiria laiko bei aplinkos poveikį. Sidabro halogenidų grūdėtumas organiškai atkartoja dūlančios medienos, samanų bei skilinėjančių faktūrų paviršius, suteikdamas vaizdui taktilinį materialumo svorį, kurio neįmanoma replikuoti skaitmeninėmis priemonėmis.
Dokumentinis sulėtinimas ir analitinė prabanga: Ribotas juostos kadrų skaičius reikalauja disciplinuoto kūrybinio proceso ir intelektualios distancijos. Kiekviena kompozicija reikalauja ilgo vizualinio pasiruošimo bei gilaus įsižiūrėjimo į fiksuojamą aplinką; tai leidžia pasiekti konceptualų gylį, kuris šiame tyrime nuosekliai plėtojamas jau nuo 2006 metų.
Tonalinis sąžiningumas ir šviesos plastika: Analoginis procesas pasižymi unikaliu dinaminiu diapazonu, gebančiu fiksuoti gilius, informatyvius šešėlius bei minkštus šviesos perėjimus. Tai leidžia išvengti skaitmeninio sterilumo ir išlaikyti visišką dokumentinį sąžiningumą, kuris yra kritiškai svarbus siekiant sukurti tvarią bei autentišką Lietuvos provincijos architektūrinio paveldo atminties saugyklą.